image                                                                           

 Alaus istorija pasaulyje

Archeologai teigia, kad net giliausioje senovėje žmonės gerdavo alkoholio turinčius gėrimus. Ko gero, alus buvo išrastas atsitiktinai, kai miežiai buvo sumaišyti su vandeniu ir palikti, kol prasidėjo fermentacijos procesas.

Seniausiu rašytiniu alaus receptu yra laikoma dalis poemos, parašytos 4000 metų prieš mūsų erą ant molinės plokštelės ir skirtos Ninkasi, šumerų alaus deivei.

Alus buvo svarbi senovės Egipto gyvenimo dalis, ypač gydant ligas. Vienam egiptiečių medicininiame tekste, kuriame pateikiama 700 gydomųjų mišinių, alus yra įtrauktas net į 100 receptų.

Vienaip ar kitaip alus buvo žinomas visame pasaulyje. Didysis keliautojas Markas Polas rašė, kad kinai alų darė 2300 metų prieš mūsų erą.

Europoje, ypač šiaurinėje jos dalyje, alaus gėrimo tradicijos paplito dar Romos imperijos laikais. Senovės norvegų legendose labiausiai pasižymėjusiems karžygiams pomirtiniame gyvenime buvo žadamas didžiausias atlygis – alaus ragas.

Senovėje alus dažnai buvo skaninamas neįprastais priedais, pavyzdžiui: kiaušinio lukštų, krabų žnyplių, austrių kriauklelių ir metėlių sėklos milteliais. Istorijos šaltiniai rodo, kad senovės alaus gamintojai buvo gana patyrę savo amato meistrai, tačiau jų gaminamas alus buvo gerokai prastesnės kokybės nei dabar. Egiptiečiams alų tekdavo gerti per ypatingus nendrinius vamzdelius, kurie sulaikydavo miežių grūdų lukštus. Kai kada gėrimo būdai būdavo kiek elegantiškesni, pavyzdžiui, Mesopotamijos karalienė Šubad alų gerdavo per ilgą auksinį šiaudelį, kuriuo pasiekdavo šalia sosto stovintį didelį alaus dubenį.

8 – 9 amžiuje Europoje alaus gamybai imta plačiai naudoti apynius, kurie suteikė gėrimo skoniui papildomą spalvą ir pailgino alaus saugojimo laiką. Vėliau buvo pradėta dar labiau rūpintis alaus kokybe. Viduramžiais Europoje ar alus yra geras, dažnai būdavo sprendžiama išpilant ąsotį gėrimo ant suolo ir ant jo atsisėdant. Jei odinės kelnės, kuriomis mūvėdavo aludariai, prilipdavo, buvo laikoma, kad alus yra silpnas ir jame daug cukraus.

Maždaug XIV amžiaus pabaigoje alus tapo nacionaliniu Anglijos ir kitų Europos kraštų gėrimu. Alus buvo mielai geriamas ir aukštuomenės, ir varguomenės. Anglijos karalienė Elžbieta II per pusryčius gerdavo alų vietoj apelsinų sulčių.

XIX amžiaus pradžioje anglų aludariai pradėjo gaminti alų, kuris turėjo “ištverti” ilgas keliones jūra į kolonijas Azijoje. O 1876 metais Louisas Pasteuras paskelbė savo “Alaus studijas”, kuriose aprašė garsųjį pasterizacijos procesą, apsaugantį alų nuo greito gedimo.

Alaus istorija Lietuvoje

Kada pirmą alaus bokalą išgėrė lietuvis, mes tikriausiai taip pat nesužinosime. Aludarių verslas Lietuvoje žinomas nuo senų laikų. Jau 11-ajame amžiuje buvo daromas alus Lietuvoje, tačiau labiausiai jis išpopuliarėjo nuo 16-ojo amžiaus. Geriausi aludarių kraštai - Vidurio ir ypač Šiaurės Lietuva (Biržų, Pasvalio, Kupiškio rajonai). Ta tradicija liko gyva iki šių dienų. Matyt, per pasaulį alus plito kartu su miežiais. O apynių augta savaime. Kaip alus buvo vertinamas senovės Lietuvoje, žinome iš "Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės 1592 metų Statuto". Jo devintas skyrius pavadintas: "Apie medžioklės plotus, girias, avilių medžius, ežerus, bebrynus, apynynus ir sakalų lizdus". Čia rašoma: "Jeigu kas smurtu išdraskytų ar iškapotų svetimą apynyną, nors ir savo žemėje, ir tai būtų įrodyta pagrįstais įrodymais, toksai turi sumokėti už smurtą tam, kieno yra apynynas, dvylika rublių grašių ir tiek pat mums, Valdovui. O jeigu apynius tik nudraskytų, bet jų nesukapotų, toksai turi atlyginti nuostolius dvigubai". Reikia pasakyti, kad dvylika rublių grašių (tai yra 1200 grašių) buvo nemaži pinigai. Lygiai tiek tekdavo sumokėti už neteisėtai sumedžiotą stumbrą, o tie žvėrys jau tada buvo labai branginami. Tuo tarpu, pavyzdžiui, stirna kainavo tik 30 grašių. Kadangi svarbiausia apynių paskirtis buvo alaus gamyba, statute ginami apynynai netiesiogiai rodo aludarių verslo svarbą.

Aludarystė buvo svarbi ne tik ekonomine prasme. Geras aludaris visada turėjo garsią šlovę, nors alų gaminti mokėjo ir tebemoka dažnas sodietis. Tačiau geram aludariui vien noro neužtenka, reikia turėti dar ir Dievo dovaną. Alų daryti gali dažnas, tačiau ne kiekvienas bus Žaldokas! Pirmoji alaus darykla buvo įkurta Klaipėdoje jau 1784 metais, tačiau pramoninė alaus gamyba Lietuvoje suklestėjo tik 19-ojo amžiaus antrojoje pusėje. Tuo metu Lietuvoje alaus gamyba buvo stambiausia industrijos šaka, kuri naudojosi vietinės žemdirbystės žaliava. 1860 metais turtingas vilnietis, pirmosios gildijos pirklys Vilhelmas Šopenas Vilniaus pakraštyje - Lukiškėse pastatė didelę alaus daryklą. Tuo pačiu metu kitoje miesto dalyje - Užupyje pradėjo veikti kita stambi alaus darykla "I.Lipskis". Be to, mieste veikė dar 7 mažesnės alaus daryklos. Vilniuje veikė 260 alaus barų, iš kurių 54 vien "Šopenui" priklausė. Alaus gamybos procesui tiek Kauno, tiek Vilniaus gubernijose įtakos turėjo kaimyninė Vokietija: ji diegė Bavarijos alaus gamybos metodus bei aprūpino gamyklas moderniomis vokiškomis mašinomis. Tokios yra Lietuvos pramoninės alaus gamybos ištakos.

Share on Google+

Apie mus

„Tores Bravoras“ – restoranas nuošalioje Pavilnių regioninio parko pašonėje. Medžiais kvepiančioje gamtos apsuptyje pasitinkanti vieta vasarą džiugina trimis terasomis, iš kurių atsiveria kerintis vaizdas į mišką.

Daugiau >

Kontaktai

Naujienos

Žemėlapis

© Tores Bravoras 2014. Visos teisės saugomos. Sukurta www.inspire.lt